Pagrindiniai hidroponinės sistemos elementai – tai kiekvieno sėkmingo bežemio auginimo pagrindas. Nors hidroponika gali atrodyti kaip sudėtinga technologija, jos esmė išlieka paprasta: augalams reikia vandens, maistinių medžiagų, šviesos ir tinkamos aplinkos. Straipsnyje apžvelgsime, iš ko susideda hidroponinė sistema ir kaip kiekvienas elementas prisideda prie efektyvaus augimo proceso.

Nuo maistinių medžiagų rezervuaro, kuris tiekia viską, ko reikia šaknims, iki auginimo zonos, apšvietimo sprendimų ir augimo terpės – kiekviena dalis atlieka svarbų vaidmenį. Hidroponika leidžia augalams augti greičiau, švariau ir efektyviau, o tinkamai sukomplektuota sistema padeda užtikrinti nuoseklų ir kokybišką derlių net ir mažiausioje erdvėje.

Pagrindiniai hidroponinės sistemos elementai

Hidroponinės sistemos yra gana paprastos savo konstrukcija. Norint ją sukurti, pirmiausia reikės vandeniui atsparaus rezervuaro, kuriame bus laikomas maistinių medžiagų tirpalas, o kai kuriais atvejais – ir patys augalai. Taip pat būtina auginimo zona, kurioje gyvens augalai. Būtent šios zonos dydis ir tipas nulems, kokias augalų rūšis galėsite auginti ir kokio derliaus tikėtis. Daugumoje atvejų prireiks ir apšvietimo bei vėdinimo sistemų, ypač jei auginate patalpose ar toliau nuo natūralios šviesos šaltinių. Galiausiai, būtinas auginimo substratas – terpė, kuri kaupia ir palaipsniui perduoda augalams reikalingas maistines medžiagas. Tai padeda šaknims gauti viską, ko reikia sveikam ir sparčiam augimui.

Rezervuaras – maistinių medžiagų šaltinis

Dauguma hidroponinių sistemų turi rezervuarą, kuris užpildomas maistinių medžiagų tirpalu – tai vandens ir trąšų mišinys, būtinas augalų augimui. Maistinių medžiagų šaltinių hidroponiniuose soduose yra daugybė: galima naudoti universalias trąšas, tinkančias įvairiems augalams, arba pasirinkti specialiai tam tikroms kultūroms pritaikytas formules. Maitinti augalus hidroponikoje paprasta kaip pasigaminti šaltos arbatos iš koncentrato – tereikia sumaišyti miltelius ar skystį su vandeniu, išmaišyti, ir viskas paruošta!

Rezervuarą galite pasigaminti iš paprastų namų apyvokos daiktų, pavyzdžiui, plastikinių dėžių. Taip pat galima jį susikonstruoti iš medienos, išklojant plastiku, arba tiesiog įsigyti jau paruoštą variantą. Kai kuriais atvejais pakanka ir paprasto plastikinio ar stiklinio butelio. Svarbiausia – kad rezervuaras būtų sandarus ir tinkamai laikytų maistinių medžiagų tirpalą, kuris yra visos hidroponinės sistemos pagrindas.

Auginimo zona – augalų vystymosi erdvė

Hidroponinio daržo auginimo zona gali būti pritaikyta beveik bet kokiems augalams. Keičiant laistymo dažnumą, vazonų ar padėklų dydį, substrato tipą ir aplinkos sąlygas, augintojai gali sukurti optimalias augimo sąlygas bet kuriam norimam augalui. Žinoma, kai kurios kultūros yra praktiškesnės už kitas. Pavyzdžiui, nors kviečiai ar kukurūzai teoriškai gali būti auginami hidroponiškai, jiems reikia didelių plotų, o jų derliaus ekonominė vertė dažnai per maža, kad pateisintų tokį investicijų reikalaujantį auginimo būdą.

Dauguma hidroponikos entuziastų renkasi auginti daržoves ir gėles, nes jos greičiau auga, užima mažiau vietos ir suteikia daugiau naudos nei tradiciniai metodai. Būtent auginimo zonos dizainas iš esmės skiria įvairius hidroponikos metodus vieną nuo kito. Daugelyje recirkuliacinių sistemų auginimo zona yra suprojektuota taip, kad perteklinis vanduo grįžtų atgal į rezervuarą. Šis vandens pakartotinio panaudojimo principas leidžia žymiai sumažinti vandens sąnaudas, palyginti su tradiciniu žemės ūkiu, ir padaro hidroponiką tvaresniu bei efektyvesniu pasirinkimu augalų auginimui.

Derlius – švaresnis, greitesnis, gausesnis

Augalai, auginami hidroponinėse sistemose, dažnai auga greičiau ir duoda didesnį derlių nei tie, kurie auginami tradicinėje dirvoje. Kadangi hidroponikoje nėra dirvožemio, nereikia herbicidų, o derinant su vidaus auginimo metodais – dažnai galima visiškai išvengti ir pesticidų naudojimo.

Be chemikalų ir žemių, hidroponikoje išaugintas derlius būna žymiai švaresnis, todėl dažnai nereikia intensyvaus plovimo prieš vartojimą. Tai tampa svarbiu privalumu ne tik dėl patogumo, bet ir dėl vandens taupymo.

Nors daugelis žino, kad hidroponika padeda sumažinti vandens suvartojimą auginimo metu, retai kada pagalvojama, jog kai kurios daržovės, pavyzdžiui, salotos, plaunant sunaudojama daugiau vandens nei jo prireikia visam jų augimo ciklui. Hidroponikoje tokio perteklinio vartojimo išvengiama. Todėl hidroponinis derlius – tai ne tik efektyvesnis, bet ir tvaresnis bei saugesnis pasirinkimas tiek aplinkai, tiek vartotojui.

Apšvietimas – augimo variklis augalams patalpose

Hidroponika ypač populiari tarp augintojų patalpose, nes tai švarus ir itin produktyvus auginimo būdas. Augindami viduje, žmonės dažnai nori išnaudoti ribotą erdvę maksimaliai, o būtent hidroponinės technologijos leidžia tai pasiekti. Pagrindinis įrenginys, kurio reikia auginimui patalpose, yra auginimo lempa. Vidaus apšvietimo sprendimų yra daugybė, ir kiekvienas jų turi savų privalumų.

Priklausomai nuo šviesos intensyvumo, trukmės ir spalvos spektro, lempa gali skatinti įvairias pageidaujamas augalų savybes, tokias kaip:

• stipresnis skonis,
• didesnė maistinė vertė,
• sodresnė spalva,
• mažesnis arba didesnis augalų aukštis,
• ankstesnis arba vėlesnis žydėjimas,
• ir net didesnis derlius.

Beveik visos hidroponinės sistemos gali būti naudojamos viduje, jei derinamos su tinkamu apšvietimu. Tai leidžia auginti augalus ištisus metus, nepriklausomai nuo sezono ar oro sąlygų.

Auginimo terpė – tiltas tarp dirvožemio ir hidroponikos

Dirvožeminė ir bežemė (hidroponinė) sodininkystė – ne priešininkai, o skirtingi metodai, turintys tiek privalumų, tiek trūkumų. Nors vieni aistringai palaiko vieną būdą, objektyvus požiūris reikalauja pripažinti – abi sistemos yra labai įvairios ir naudingos savo srityse.

Hidroponikos trąšos labai skiriasi nuo tų, kurios naudojamos tradiciniuose soduose su dirvožemiu. Hidroponikoje trąšos turi aprūpinti augalus visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis, nes čia nėra dirvožemio, kuris galėtų papildyti trūkstamas medžiagas. Tuo tarpu įprastos trąšos dažniausiai koncentruojasi tik į pagrindinius elementus – likusios medžiagos jau būna pačiame dirvožemyje.

Hidroponinės trąšos gali būti naudojamos dirvožemyje, tačiau dirvožemiui skirtos trąšos beveik niekada netinka hidroponikai – jos ne tik neturi visų reikalingų elementų, bet dažnai yra išgaunamos iš organinių šaltinių (pvz., mėšlo), kurie užteršia vandenį ir skleidžia nemalonius kvapus hidroponinėse sistemose.

Tokios medžiagos kaip mėšlas, kraujo miltai, kaulų miltai, žuvų ar plunksnų miltai yra naudingi dirvožemio sodininkystėje, ypač kaip antrinis mėsos pramonės produktas, bet hidroponikoje jų naudoti negalima – jie ne tik neefektyvūs, bet ir nehigieniški.

Dauguma hidroponinių ir apskritai žemės ūkyje naudojamų trąšų gaminamos iš iškastinių mineralų arba gaunamos per cheminius procesus, kaip antai Haber-Bosch metodas, kuris atmosferos azotą (N₂) paverčia amoniaku (NH₃). Iš jo vėliau gaminamos tokios trąšos kaip karbamidas (urea) ar amonio nitratas (NH₄NO₃).

Šiuolaikinė žemdirbystė labai priklauso nuo šių sintetinių trąšų – skaičiuojama, kad net pusė azotinių trąšų pasaulyje yra būtent cheminės kilmės. Ir nors jos gaminamos su nemenku anglies pėdsaku, jų koncentracija ir švarumas idealiai tinka hidroponikai. Be to, jos lengvai transportuojamos ir leidžia ūkininkams dirbti be nuotekų išleidimo, taip taupant vandenį.

Ginčai tarp natūralių ir sintetinių trąšų šalininkų dažnai būna vienpusiški. Vienas šaltinis gali atrodyti tobulesnis, kai vertinamas tik pagal vieną kriterijų, bet žiūrint plačiau – nėra vieno tobuliausio sprendimo.

Hidroponika siūlo galimybę mokytis ne tik iš savo, bet ir iš tradicinės sodininkystės patirties, ir sujungus šių metodų privalumus – sukurti vis tvaresnį, išmanesnį ir efektyvesnį būdą auginti augalus ateityje.