Senovės medicina nuo seno vertino daigus ne tik kaip maistą, bet ir kaip gydomąją priemonę, išlikusią aktualią iki šių dienų. Nors šiandien daigai dažniausiai siejami su sveika gyvensena ar madinga mityba, jų vartojimo ištakos siekia tūkstantmečius. Jau 3000 m. pr. m. e. kinų imperatoriai ne tik vartojo pupelių daigus, bet ir dokumentavo jų gydomąsias savybes – nuo virškinimo gerinimo iki kvėpavimo takų stiprinimo.

Šios gyvos, vitaminų ir fermentų kupinos sėklos buvo svarbios įvairioms pasaulio tautoms. Himalajų papėdėje gyvenantys hunzai, garsėjantys ilgaamžiškumu, žiemos mėnesiais išgyvendavo beveik vien iš daigų – tai buvo jų gyvybės šaltinis. Net britų laivynas XVIII a. pasitelkė daigus kovai su skorbutu – liga, kėlusia pavojų jūrininkų gyvybei. Kapitonas Džeimsas Kukas savo įgulai davė daigintų pupelių gėrimą, kuris tapo gyvybiškai svarbiu vitaminų šaltiniu ilgose jūros kelionėse.

Šiandien, kai daigus vėl atrandame ir vertiname, verta prisiminti jų istorinę reikšmę – nuo senovės medicinos iki modernios mitybos. Jie maistingi, lengvai užauginami ir turi gydomąjį potencialą, kuris išlieka aktualus ir XXI amžiuje. Atraskite šį gyvą maistą iš naujo – ne kaip naujieną, o kaip laiko patikrintą išmintį.

Senovės medicina, šiuolaikinis maistas

„Sudygusios ir daigintos sėklos – tai instinktyvus, pirmykštis žmogaus maistas, su kuriuo mus sieja milijonai metų evoliucinės giminystės.“
– Edmond Szekely

Daigų vartojimo istorija – nepaprastai turtinga ir intriguojanti. Jie buvo svarbi ne tik mitybos, bet ir gydymo dalis dešimtuose pasaulio kultūrų – nuo Rytų iki Vakarų. Svarbu pažymėti, kad daigų naudojimas yra senesnis nei pati Biblija. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip skirtingos tautos naudojo daigus praeityje ir kaip jie sugrįžta į mitybos horizontą šiuolaikiniame pasaulyje, ypač Amerikoje ir Vakarų šalyse.

Senoviniai raštai liudija, kad maždaug 3000 m. pr. m. e. kinai reguliariai vartojo pupelių daigus. To meto imperatorius netgi įtraukė jų gydomąsias savybes į vaistažolių knygą, kurioje teigė, kad sudygusios pupelės gali padėti gydyti įvairias būkles: pilvo pūtimą, nervų jautrumo praradimą, raumenų spazmus, virškinimo sutrikimus ir kvėpavimo silpnumą.

XVI a. pabaigoje garsus kinų žolininkas Li Ših Čenas savo 26 metus kurtame veikale Pen Ts’ao Kang Mu taip pat aprašė daigų gydomąsias savybes. Jis rekomendavo juos vartoti uždegimams mažinti, kaip natūralią vidurius laisvinančią priemonę, gydant reumatą ir vandens susilaikymą organizme, stiprinant bei tonizuojant kūną. Iki šiol rytų Azijos tautos, tokios kaip kinai, japonai ar korėjiečiai, daigina mungo, adzuki, sojų pupeles, kviečius ir miežius – tai išlikusi tradicija jų kasdienėje mityboje.

Knygoje Healthy Hunzas autorius John Tobe pasakoja apie ilgaamžius Hunzų slėnio gyventojus, gyvenančius Himalajų kalnuose. Šie žmonės žiemą, kai baigiasi sukaupti maisto ištekliai, o pavasario derlius dar nesunokęs, išgyvena iš daigų – tai vienas svarbiausių jų vitaminų, fermentų ir energijos šaltinių.

XVIII a. britų jūrininkas kapitonas Džeimsas Kukas pirmasis vakaruose išbandė daigų priešskorbutines (prieš C vitamino trūkumą veikiančias) savybes. Skorbutas – liga, atsirandanti dėl vitamino C stokos – pasireiškia padidėjusiu jautrumu infekcijoms, dantenų kraujavimu, sąnarių patinimu, svorio netekimu. Kapitonas Kukas ir jo įgula naudojo specialų miežių gėrimą, ruošiamą iš daigintų pupelių, ilgai šildytą žemoje temperatūroje. Jie plaukiojo jūromis daugiau nei trejus metus ir nė vienas įgulos narys nemirė nuo skorbuto – tuo metu tai buvo tikras stebuklas, nes anksčiau nuo šios ligos mirdavo pusė jūrininkų.

Iki kapitono Kuko kelionės dauguma laivų, išplaukusių į ilgas ekspedicijas, prarasdavo vidutiniškai pusę įgulos narių dėl skorbuto – ligos, kylančios iš vitamino C stokos. Britų karinis laivynas bandė įvairius būdus šiai problemai spręsti – pavyzdžiui, laivuose buvo įrengiami maži sodai ar verdamas nepasterizuotas alus ir alaus gėrimai (pastarieji dažnai sukeldavo navigacijos klaidų!). Kai buvo atrasta, kad citrusiniai vaisiai, tokie kaip citrinos, gali apsaugoti nuo skorbuto, kapitono Kuko daigų pagrindu sukurtas preparatas buvo pamirštas.

Tačiau skorbuto grėsmė niekur nedingo net po kelių šimtmečių. Pirmojo pasaulinio karo metu britų ir Indijos karių padėtis Mesopotamijoje atkreipė mokslininkų dėmesį. Jie rado paprastą, bet veiksmingą sprendimą: nors džiovintos daržovės ir ankštiniai augalai (pupelės, žirniai) nebeturi vitamino C ir neapsaugo nuo skorbuto, šviežiai daiginti žirnių ir pupelių daigai buvo puikus būdas užtikrinti reikalingą maisto medžiagų kiekį. Juos buvo lengva auginti net fronto sąlygomis, kai vežti šviežias daržoves ar citrinas buvo beveik neįmanoma.

Britų gydytojas Johnas Wiltshire‘as atliko eksperimentą, siekdamas palyginti, kuris metodas efektyvesnis gydant skorbutą – citrinų sultys ar daigai. Serbijoje jis gydė 60 pacientų: pusei jų kasdien duodavo po 120 ml šviežių citrinų sulčių, o kitai pusei – tiek pat daigintų pupelių. Abi grupės gaudavo vienodą vitamino C kiekį. Po mėnesio daigais gydytieji pasiekė geresnius sveikatos rezultatus nei tie, kurie vartojo citrinų sultis. Be to, daigų naudojimas buvo pigesnis. Eksperimentui pasibaigus, visi pacientai buvo išrašyti iš ligoninės, o gydytojas rekomendavo daigintų pupelių naudojimą kaip lengviausią ir efektyviausią būdą kovoti su skorbutu.

1938 m. Indijoje dėl derliaus nesėkmių ir maisto stygiaus tūkstančiai žmonių mirė nuo skorbuto ir bado. Tik 1940 m. pradžioje buvo įgyvendinta programa: daugiau kaip 200 000 žmonių du kartus per savaitę gaudavo po unciją džiovintų daigintų grūdų ar avinžirnių. Po keturių mėnesių nebebuvo nė vieno skorbuto atvejo. Tačiau pasibaigus programai, per kitus penkis mėnesius nuo skorbuto mirė daugiau nei tūkstantis žmonių. 1941 m. sausį programa buvo atnaujinta – šįkart apimant 140 000 žmonių. Ir vėl, po keturių mėnesių, skorbuto atvejų nebeliko.

Be vitamino C, daigai taip pat suteikia organizmui baltymų, reikalingų sveikatai palaikyti. Antrojo pasaulinio karo metu Kornelio universiteto (JAV) mitybos fakulteto profesorius daktaras Clive‘as McCay‘us tyrinėjo galimus alternatyvius baltymų šaltinius, baimindamasis, kad karo metu gali pritrūkti mėsos, paukštienos, pieno produktų. Jo pasiūlymas: daigintos sėklos, pupelės, grūdai, ypač – baltymingos sojų pupelės. JAV vyriausybė pradėjo visuomenės švietimo kampaniją – buvo leidžiamos knygos ir receptų leidiniai, kaip auginti ir naudoti daigus. Tačiau prognozuotas baltymų stygius taip ir neįvyko, o 1945 m. daigai vėl nugrimzdo į užmarštį.

Nors daigai per karą ir netapo pagrindiniu maisto šaltiniu, jų populiarumas grįžo. Kalifornijos universiteto (Davis) tyrėjai O. B. Hestermanas ir L. R. Teuberis nustatė, kad 1970–1979 m. Kalifornijoje alfalfos daigų vartojimas išaugo 17 kartų. Kasmet Kalifornijoje užauginama daugiau nei 10 milijonų svarų alfalfos daigų – ir tai neskaičiuojant tų, kurie augina daigus namuose.

Šiandien daigų galima rasti beveik kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje. Jie tapo neatsiejama salotų barų dalimi ir netgi puošia greitojo maisto restoranų sumuštinius. Dygsta nauji daigų verslai, kai kurie jų per dieną užaugina daugiau nei 7 tonas daigų ir per metus pasiekia per 1,5 milijono dolerių apyvartą. Parduodami įvairūs rankiniai ir automatiniai daigų auginimo įrenginiai, o entuziastams leidžiamas net specialus naujienlaiškis The Sproutletter, skirtas šviesti apie daiginimą.

Ilgą laiką laikyti „maistu iš ateities“, daigai pagaliau atrado savo vietą. Jie reikalauja mažai laiko, energijos ir lėšų, bet suteikia nepaprastai daug maistinės vertės. Daigai ne tik maitina – jie atjaunina ląsteles, valo organizmą ir stiprina sveikatą.