Nuo sėklos iki sveiko maisto – tai natūralus, gyvybingas ir stebuklingas virsmas, kuriame užkoduotas augimo, atsinaujinimo ir gyvybės potencialas. Šis kelias prasideda nuo mažytės, tarsi ramybės būsenoje esančios sėklos, kurią pažadinus vandeniu, oru ir šiluma, išsilaisvina visa augalo jėga. Ji ima dygti, transformuotis, o kartu su tuo keičiasi ir jos cheminė sudėtis – prasideda intensyvus fermentų darbas, vitaminų sintezė, sudėtingų medžiagų skaidymas į paprastas, organizmui itin naudingas formas.

Daiginimo metu sėkloje vyksta savotiška „vidinė alchemija“. Sudėtingi baltymai virsta aminorūgštimis, riebalai – į lengvai virškinamas riebalų rūgštis, o angliavandeniai – į natūralius cukrus. Netgi tokios maistinės medžiagos kaip vitaminas C, kurios nesudygusioje sėkloje būna vos pastebimos, pradeda sparčiai daugintis. Mineralai, esantys vandenyje, tampa įsisavinami per augalo šaknis, o svarbiausia – susijungia su aminorūgštimis (chelatinė forma), todėl žmogaus organizmui juos įsisavinti tampa kur kas lengviau nei iš termiškai apdoroto maisto ar sintetinių papildų.

Šiame straipsnyje kviečiame leistis į gilų ir išsamų pažinimą – nuo pirmųjų sėklos atgimimo akimirkų iki daigų, kupinų gyvųjų fermentų, baltymų, vitaminų, mikroelementų ir net chlorofilo – žaliosios saulės energijos išraiškos. Aptarsime, kuo daigai skiriasi nuo kitų gyvų ar termiškai apdorotų produktų, kaip jie padeda ne tik virškinimui, bet ir imuninei sistemai, audinių regeneracijai, kraujo kokybei ir bendrai organizmo pusiausvyrai.

Tai nėra tik maistas – tai gyvi organizmo degalai, kuriame kiekvienas daigas neša savyje ne tik maistingumą, bet ir informaciją apie gyvybę. Toks maistas ne tik pamaitina kūną – jis sužadina, stiprina, atjaunina. Todėl šiandien, kai ieškome būdų kaip grįžti prie natūralesnio, sąmoningesnio gyvenimo būdo, daigai – paprasti, prieinami ir stebuklingi – tampa vienu iš geriausių pasirinkimų tiek mitybai, tiek sveikatai.

Nuo sėklos iki sveiko maisto

„Dygstanti sėkla – tai tarsi baltymų gamybos mašina, kuri ne tik sintetina baltymus, bet ir aprūpina visais reikalingais vitaminais bei mineralais, reikalingais jų pasisavinimui.“
— dr. Jeffrey Bland, biochemikas, Puget Sound universitetas

Gyvojo maisto filosofijos pamatas yra sėkla. Ji – tai gyvybės branduolys, savyje sutelkęs visas augalui augti reikalingas medžiagas: gyvybingus fermentus, vitaminus, mineralus, baltymus, riebalus ir angliavandenius. Visa augalo energija ir gyvybės ciklas yra orientuoti į sėklos sukūrimą.

Kai sėkla gauna tai, ko jai reikia – orą, vandenį ir tinkamą temperatūrą – prasideda tikras stebuklas. Ji pradeda dygti, ir tuo metu išsiskleidžia galinga gyvybinė energija. Įvyksta natūralūs biocheminiai pokyčiai: fermentai ima aktyviai skaidyti koncentruotas maisto medžiagas į lengviau įsisavinamas formas, reikalingas augančiam daigui.

Dygimo metu sudėtingi angliavandeniai virsta natūraliu cukrumi, baltymai – į lengvai įsisavinamas aminorūgštis, o riebalai – į tirpius ir virškinimui palankius riebalų rūgščių junginius. Vitaminas C, kuris pradinėje sėkloje dažnai būna tik pėdsakais, dygimo metu ima gamintis didesniais kiekiais.

Be to, daigai sugeria iš augimo metu naudojamo vandens įvairius mineralus ir mikroelementus. O svarbiausia – šie mineralai būna chelatuoti, t. y. susijungę su aminorūgštimis, todėl organizmui juos pasisavinti kur kas lengviau.

Fermentai ir gyvosios maisto medžiagos daiguose

Fermentų aktyvumas sparčiai suaktyvėja daiginimo proceso metu. Vos tik nesudygusios sėklos panardinamos į vandenį, jau po kelių minučių fermentai pradeda paversti jas lengvai virškinamu maistu žmogui. Daiguose, kaip ir kituose termiškai neapdorotuose maisto produktuose, visos maistinės medžiagos veikia darniai ir natūralioje pusiausvyroje – taip organizmas optimaliai jas pasisavina. Kaitinimas šią pusiausvyrą suardo, nes pažeidžia molekulinę maisto struktūrą.

Fermentai žūsta temperatūrai pakilus virš 40 °C, kaip ir didžioji dalis vitaminų. Be to, termiškai apdorotame maiste mineralai nebėra susijungę su aminorūgštimis (chelatiniai junginiai), todėl juos pasisavinti tampa sunkiau. Kaitinant taip pat pažeidžiami baltymai – jų aminorūgščių santykis išsikreipia. Baltymų turintys patiekalai (ypač gyvūninės kilmės, tokie kaip mėsa ar kiaušiniai) skrandyje pradeda pūti ir skaidydamiesi išskiria toksines medžiagas, kurias turi pašalinti inkstai. Tuo tarpu daiguose ir kituose termiškai neapdorotuose maisto produktuose esantys baltymai virškinimo metu išskiria mažiau toksinų.

Be fermentų, kurie labai svarbūs virškinimui, daiguose yra ir tai, ką vadinu „gyvosiomis maisto medžiagomis“ – tai gyvybinės energijos srautai, tekantys per visus gyvus organizmus ir skiriantys juos nuo negyvų. Nors kol kas nėra sukaupta daug mokslinių duomenų apie tai, kaip šie gyvieji veiksniai veikia žmogaus sveikatą, mano asmeninė patirtis ir tūkstančių kitų žmonių stebėjimas rodo, kad daigai turi nuostabią savybę atkurti ir atjauninti organizmo ląsteles bei audinius. Šie gyvieji faktoriai išsiskiria iš augalinių ląstelių kramtymo ir virškinimo metu ir tampa pasisavinami žmogaus kūno regeneracijai.

Daigai yra biogeninis maistas – jie gyvi. Esu įsitikinęs, kad pilnas automobilis virtų patiekalų negali tiek prisidėti prie organizmo sveikimo ir atsinaujinimo, kiek viena sudaiginta sėkla. Įsivaizduokite ūkininką, kuris prieš sėją išvirtų sėklas! Ar galite įsivaizduoti bent vieną maisto produktą savo dabartinėje mityboje, kuris pasėtas vėl išdygtų ir išaugtų į gyvą organizmą? Virtos kruopos, pupelės ar daržovės to nepadarys. Gyvūninės kilmės produktai – mėsa, kiaušiniai ar sūris – taip pat ne. Tik neskaldytos, sudaigintos sėklos, grūdai, riešutai ir pupelės gali perduoti mums savo gyvybinę energiją.

Amino rūgštys (baltymai) daiguose

Augaliniai baltymai yra vieni iš aukščiausios kokybės baltymų, ir daiguose jų gausu. Šie baltymai lengvai įsisavinami organizme, turi mažai riebalų ir neturi sočiųjų riebalų ar cholesterolio. Priešingai, gyvūninės kilmės baltymai dažnai būna kartu su potencialiai kenksmingais riebalais ir organizmui juos sunkiau įsisavinti. Ypač termiškai apdoroti gyvuliniai produktai linkę virškinimo metu susiskaidyti į toksines atliekas.

Tarp visų daigų, lęšiai išsiskiria kaip vienas geriausių kokybiškų baltymų šaltinių. Septynios stiklinės daigintų lęšių turi apie 58 gramus baltymų – daugiau nei rekomenduojama dienos norma suaugusiam vyrui.

Baltymai sudaryti iš vadinamųjų „statybinių blokų“ – aminorūgščių. Yra aštuonios nepakeičiamos aminorūgštys: izoleucinas, leucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas ir valinas – kurių organizmas negali pasigaminti pats, tad būtina jų gauti su maistu. Jei šių medžiagų trūksta, kūno ląstelės negali tinkamai atsinaujinti ir atsiranda įvairūs trūkumo simptomai. Kitos keturiolika aminorūgščių taip pat yra būtinos, tačiau organizmas gali jas pasigaminti savarankiškai.

Aminorūgštys atlieka svarbų vaidmenį kraujyje ir ląstelėse, prisideda prie savireguliacijos procesų, kurie atjaunina organizmą ir prailgina gyvenimą. Jų svarba tokia didelė, kad sunku išvardyti visas funkcijas – jos reikalingos tinkamam virškinimui, maisto įsisavinimui, ląstelių atsinaujinimui, atsparumui ligoms, žaizdų gijimui ir kepenų veiklai.

Net vienos aminorūgšties trūkumas gali sukelti alergijas, mažą energijos lygį, virškinimo sutrikimus, susilpnintą imunitetą ir priešlaikinį senėjimą. Tačiau vien jos papildymas gali visiškai panaikinti šiuos simptomus.

Aminorūgštys gausiai randamos visuose gyvuose maisto produktuose. Daigintos sėklos, pupelės, grūdai ir riešutai yra visaverčiai baltymų šaltiniai – jie suteikia visas aštuonias būtinas aminorūgštis. Visgi, geriausia vartoti kuo įvairesnius daigus, nes kiekviena rūšis turi skirtingą aminorūgščių balansą.

Trumpai tariant, daiguose esančios aminorūgštys gali būti esminis skirtumas tarp vidutinės sveikatos ir puikios energijos bei gyvybingumo.

Vitaminai daiguose

Klausimas, ar mums tikrai reikia maisto papildų, įskaitant vitaminus, vis dar karštai diskutuojamas – ir visai be reikalo. Vitaminai yra būtinos maistinės medžiagos, reguliuojančios chemines reakcijas organizme. Jie padeda maisto energiją paversti prieinama mūsų ląstelėms. Ir visi sveikatai būtini vitaminai gausiai pasisavinami valgant daug daigų bei gyvo, neapdoroto maisto.

Dauguma sintetinių vitaminų gaminami iš akmens anglies deguto ar kitų naftos produktų. Nors jie gali būti chemiškai identiški natūraliems vitaminams, jų biologinis aktyvumas dažnai būna ženkliai mažesnis, todėl jie nėra lygiaverčiai natūraliems. Be to, sintetiniai vitaminai gali turėti nepageidaujamų, net žalingų poveikių. Vitaminų gamintojai įspėja, kad per didelės A, B komplekso, C, D ir E dozes gali kenkti.

Tuo tarpu vitaminai, randami šviežiuose daiguose ir kituose gyvuose maisto produktuose, yra visiškai saugūs ir pajėgūs palaikyti gerą sveikatą, jei tik valgoma pakankamai tinkamų maisto produktų. Žmonės tūkstančius metų vitaminus gaudavo būtent taip. Rekomenduoju kasdien valgyti kelias stiklines daigų – salotose, trintose sriubose ar kituose patiekaluose.

Iki pat to momento, kai į burną dedate šviežią, žalią daigą, jis vis dar auga ir didina savo maistinę vertę. Maistinės medžiagos lieka nepakitusios iki kramtymo pradžios. Kiti gyvi maisto produktai, tokie kaip daržovės, taip pat turi daug vitaminų, bet jų vertė ima mažėti vos tik daržovės nupjaunamos. Pavyzdžiui, susmulkinto žalio ridiko vitamino C kiekis per penkias minutes sumažėja per pusę, o per 20 minučių – net iki 70 %. Verdant didžioji dalis vitaminų (ir mineralų) prarandama – jie išliejami su vandeniu arba oksiduojasi veikiami oro ir karščio.

Įdomu tai, kad žaliuose nesudygusiuose lęšių grūduose vitamino C kiekis yra toks mažas, kad jo net negalima išmatuoti, tačiau sudygus šis kiekis labai išauga, ir lęšiai tampa puikiu šio vitamino šaltiniu. Vitaminas C svarbus odai, dantims ir dantenoms, padeda augti ir vystytis, taip pat apsaugo kitus vitaminus nuo oksidacijos. Maistiniu požiūriu lęšių, kopūstų, mungo ir adzuki pupelių daigai yra geri vitamino C šaltiniai. Taip pat ir avinžirnių bei žirnių daigai.

Alfalfos daigai (liucerna) pasižymi ne tik gausiu vitamino C, bet ir vitamino A kiekiu. Iš tiesų, jų vitamino A kiekis viršija tokį pat kiekį pomidoruose, salotose, žaliosiose paprikose ir daugelyje vaisių. Liucernos daiguose vitamino A yra iki keturių kartų daugiau nei žaliuose, nesudygusiuose sėklose. Daiginti kopūstai, dobilai, žirniai ir garstyčios – taip pat puikūs šio vitamino šaltiniai. Daiguose vitaminas A pateikiamas beta karoteno forma, kuri žarnyne paverčiama vitaminu A pagal poreikį. Karotinas, priešingai nei gyvūninės kilmės vitaminas A (randamas kepenyse, žuvų taukuose), nėra toksiškas net ir dideliais kiekiais.

Vitaminas A būtinas normaliam augimui, regėjimui ir vaisingumui.

B grupės vitaminai – tiaminas (B1), riboflavinas (B2) ir niacinas – gausiai aptinkami daigintuose migdoluose, liucernoje, kviečiuose, rugiuose, saulėgrąžose ir sezamuose. Saulėgrąžų ir sezamų daiguose šių B grupės vitaminų yra daugiau nei nesudygusiose sėklose. B kompleksas padeda organizmui virškinti angliavandenius ir panaudoti juose esančią energiją, taip pat stiprina atsparumą infekcijoms. Dar kitaip vadinami „streso vitaminai“, B grupės vitaminai palaiko nervų sistemos veiklą ir padeda atsilaikyti prieš stresą.

Kviečiai – vienas geriausių vitamino E šaltinių. Šis vitaminas yra antioksidantas, apsaugantis kitas maistines medžiagas nuo irimo ar iššvaistymo. Jis taip pat stiprina širdį ir padeda išlaikyti vaisingumą. Kviečių daiginimas vitamino E kiekį padidina tris kartus, palyginti su žaliomis sėklomis. Be to, daiguose esantis natūralus vitaminas E iš avižų, rugių, liucernos, sezamo, saulėgrąžų ir migdolų – net dešimt kartų geriau įsisavinamas nei sintetinės kilmės.

Apie vitaminą E ir jo ryšį su daigais dar kalbėsime vėliau.

Vitamino K gausu liucernos daiguose. Šis mažai žinomas vitaminas ypač svarbus nėštumo metu, nes jis atsakingas už kraujo krešėjimą, padeda išvengti kraujavimų ir persileidimų. Vitaminas U, dar vienas mažai žinomas junginys, aptinkamas kopūstų daiguose – šiuo metu tiriamas jo poveikis skrandžio ir žarnyno opų prevencijai.

Mineralai ir mikroelementai daiguose

Mineralai – tai mūsų gyvybės šaltinis. Jie sudaro pagrindą visam kūno metabolizmui – svarbiausiems cheminiams ir fiziniams procesams, kurie palaiko organizmo veiklą. Mineralai dalyvauja visų fermentų susidaryme ir veikloje, palaiko reikiamą šarminį-elektrinį krūvį ląstelėse, saugo jas nuo rūgštėjimo bei žalingų mikroorganizmų, kurie dauginasi rūgščioje terpėje.

Prieš daugiau nei du milijardus metų mineralai senovės vandenynuose jungėsi su amino rūgštimis ir fermentais, taip sudarydami pirmąsias gyvybės formas. Sudėtingi mineraliniai junginiai, aptinkami augaluose ir gyvūnuose, atsakingi už elektros srovės perdavimą gyvuose organizmuose. Šie mineraliniai junginiai yra organinės kilmės – kitaip nei neorganiniai mineralai, randami akmenyse, rūdžių apimtose vinyse ar daugelyje maisto papildų.

Nors kai kurie tyrimai rodo, kad neorganiniai mineralai tam tikrais atvejais gali būti įsisavinami organizmo, jų reikia vartoti dešimtis kartų daugiau nei natūraliai esančių maiste. Deja, tokie kiekiai gali sukelti perteklių ir organizmo sutrikimus. Pavyzdžiui, Bantų tautos Afrikoje dažnai kenčia nuo apsinuodijimo geležimi, nes maistą gamina tik geležiniuose puoduose. Šis metalas kaupiasi kepenyse ir gali sukelti toksišką reakciją, net mirtį. Panašiai per didelis bet kurio mineralo kiekis gali sutrikdyti subtilią jų pusiausvyrą organizme.

Kad organizmas gautų reikalingą kalcio, kalio, geležies, fosforo ir magnio kiekį saugiai ir natūraliai, rekomenduoju juos vartoti iš daigų ir kitų gyvų maisto produktų. Taip žmonės mineralus gauna jau tūkstančius metų.

Daigai – ypač geras ir lengvai įsisavinamas mineralų šaltinis. Dr. Jeffrey Bland‘o (Puget Sound universitetas) tyrimai parodė, kad daigai sugeria mineralus ir mikroelementus (pvz., jodą, cinką, seleną) iš vandens, kuriuo jie laistomi augimo metu. Be to, mineralai ir mikroelementai, esantys nesudygusiose sėklose, daiginimo metu tampa lengviau virškinami.

Sezamo daigai – išskirtinai geras kalcio šaltinis: jie turi tiek pat kalcio kaip karvės pienas ir daugiau nei beveik bet kuris augalinis produktas. Migdolų, saulėgrąžų, liucernos ir avinžirnių daiguose taip pat gausu organinio kalcio. Net 99 % mūsų suvartojamo kalcio kaupiama kauluose ir dantyse – jų stiprumui ir sveikatai palaikyti.

Kalis kartais vadinamas „jaunystės mineralu“, nes padeda išlaikyti odos elastingumą, reguliuoja kūno svorį ir palaiko kraujo šarmingumą. Migdolų, sezamo, saulėgrąžų, mungo ir karvių žirnių daigai turi daugiau kalio nei daugelis vaisių ar daržovių.

Liucernos, ožragės, lęšių, adzuki ir mungo daigai – geri geležies šaltiniai, reikalingi raudonųjų kraujo kūnelių susidarymui ir deguonies pernešimui iš plaučių į kūno ląsteles. Net jei dalis geležies organizme perdirbama iš naujo, papildomai jos reikia gauti su maistu – ypač moterims, kurios dėl mėnesinių netenka nemažai geležies.

Apskritai daigai – puikūs mikroelementų, tokių kaip jodas, cinkas, selenas, chromas, kobaltas, silicis, šaltiniai. Liucernos ir moliūgų sėklų daigai ypač turtingi cinko – būtino baltymų sintezei, kepenų funkcijoms ir žaizdų gijimui. Selenas, šiuo metu tiriamas dėl galimo vėžio prevencijos poveikio, taip pat randamas daugelyje daigų, ypač liucernose.

Chlorofilas daiguose

Vienas iš svarbiausių maistinių junginių, esančių daiguose, – chlorofilas. Jo maistinė ir gydomoji vertė yra plačiai ištirta. Iš pirmo žvilgsnio chlorofilas – baltyminis junginys, aptinkamas žaliuose augaluose, įskaitant žaliuosius daigus (pvz., liucernos, kopūstų, dobilų, saulėgrąžų ir ridikėlių) – gali pasirodyti ne itin ypatingas. Tačiau egzistuoja du esminiai chlorofilo aspektai, kurių nereikėtų nuvertinti.

Pirmasis – tai, kad jis augale susidaro saulės energijos pavertimo procese, todėl galima jį vadinti savotiška gyva energijos baterija. Antrasis – tai stulbinantis jo cheminės struktūros panašumas į svarbiausią žmogaus kraujo komponentą – hemoglobiną. Kraujotakoje hemoglobino molekulės perneša deguonį į viso kūno ląsteles.

Skirtingai nei žmonės ar gyvūnai, kurie energiją gauna iš maisto, augalai ją gauna tiesiai iš saulės. Jie sukuria ir kaupia angliavandenių energiją fotosintezės metu – tai procesas, kurio metu saulės šviesa veikia jų lapus. Žaliuose, šviežiuose daiguose ši energija yra lengvai prieinama žmogaus organizmui ląstelių gydymui ir regeneracijai.

Be to, chlorofile esantys cheminiai elementai veiksmingai skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kraujyje. Nors dar nėra tiksliai žinoma, kaip ir kodėl tai veikia, yra pasiūlyta daugybė teorijų. Chlorofilo molekulė labai panaši į hemoglobino – pagrindinis skirtumas tas, kad chlorofilo centre yra magnio jonas, o hemoglobino – geležies.

Japonų mokslininkas dr. Yoshihide Hagiwara, tyrinėjantis žaliųjų augalų ir žolių gydomąją galią, mano, kad netolimoje ateityje bus įrodyta, kad chlorofilas žmogaus organizme yra tiesiogiai paverčiamas krauju. Jo teigimu, kadangi chlorofilas tirpsta riebaluose, o riebalų dalelės tiesiogiai patenka į kraują per limfinę sistemą, chlorofilas taip pat gali būti įsisavinamas šiuo būdu. Jis mano, kad įsisavinus chlorofilą, jo magnio jonas organizme pakeičiamas geležimi – taip susidaro naujas hemoglobinas.

Fermentai, gyvosios maisto medžiagos, baltymai, vitaminai, mineralai ir chlorofilas – visos šios medžiagos daro daigus išskirtiniu maisto produktu.